2015-07-09

Mano skaitomiausi tinklaraščiai



Ši savaitė buvo paskelbta Blogerių savireklamos savaite. Lietuvos tinklaraštininkai sudarinėja savo mėgstamiausių tinklaraščių sąrašus ir dalinasi jais su savo skaitytojais. Nors aš daugiausiai skaitydavau nelietuviškus blog'us ir lietuviškus mėgstamus turėjau tik kelis, ši idėja paskatino mane pasižvalgyti daugiau. Būsiu atvira: tinklaraščiuose ieškau įkvėpimo, kai kasdienybė pasidaro nuobodi. Kartais būna užeinu į vieną, kitą, paskaitinėju ir uždariusi kompiuterį jau einu gaminti, skaitau, tvarkau namus, myluoju vaiką, lakuojuosi nagus ir pan. Tinklaraščiai yra gera vieta įsikvėpti kasdienybei. 

Taigi štai mano mėgstamiausi ir ką tik įtraukti į mėgstamųjų sąrašą tinklaraščiai:

  • Lamų slėnis. Daug visko. Daug įkvepiančių gyvenimo istorijų, įdomių žmonių, gražių namų ir t.t.

  • Gyvoji psichologija. Studijavau psichologiją, todėl kai kurių psichologų tinklaraščiai, puslapiai ir straipsniai jau atrodo nuobodoki. Kartais susidaro svetimas paprastiems žmonėms visažiniškumo įspūdis ir mažai arba visai jokio asmeniškumo. Kaip gera matyti, kad šio tinklaraščio autorė kalba ne tik apie psichologinius reiškinius, bet ir apie save, savo patyrimą. Malonu panirti į ilgus Linos tekstus.

  • Ū ilgoji. Tinklaraštis, kurio centre nuostabi mergaitė Ūla. Jis mane drąsina nebijoti dalintis šeimos gyvenimu.

  • Ten kur namai. O čia vietelė, į kurią patekus sunkiai galiu ištrūkti. Namų dizaino idėjos gali skambėti rimtai, bet mane džiugina, kad tos idėjos nėra sudėtingos. Jas lengva įgyvendinti.

  • Vaikai ir vanilė. Vienas iš mano mėgstamiausiaų tinklaraščių apie maistą. Žavi autorės požiūris į rašymą šia tema: "Aš niekada negaminu nieko tam, kad galėčiau publikuoti tinklaraštyje; veikiau atvirkščiai – jeigu receptas geras, daug kartų bandytas ir mano šeimos mėgiamas, arba naujas, bet puikiai pavykęs, aš nufotografuoju ir pasidalinu su skaitytojais".

  • Ramios lankos. Pastorės A. Krikštaponienės tinklaraštis dvasingumo ir tikėjimo temomis. Daug temų skirtų būtent moterims.

  • Daugiau nei virtuvė. Įkvepia kasdieniškiems dalykams: žaliam kokteiliui, knygai, rašymui, planuotam maisto gaminimui ir pan.

  • Proto aistros. Labiausiai mėgstamas tinklaraščio skyrelis "Patarimai dukrai". Tai trumpučiai pamąstymai įvairiomis moters gyvenimo temomis.

  • Moku žaisti. Tai vieta, kur galima išmokti žaisti. O tas yra BŪTINA auginant vaiką.

  • Kur mano raktai. Tinklaraštis apie madą. Autorė greitai taps mamyte (iš karto sveikinu ją!), todėl ją mėgsiu dar labiau. 





2015-07-07

Nuobodžioji motinystės pusė


Gyvenant su kūdikiu (nežinau, kaip bus su vyresniu vaiku) kiekviena diena yra kitokia. Pats vaikutis taip greitai auga, vystosi ir keičiasi, kad atrodo kasdien jis vis kitoks. Tačiau yra ir nuobodžioji motinystės pusė - dalykai, kurie iš esmės kartojasi nuolatos. Net jei vaikelį migdai įvairiais būdais, tačiau migdai kelis kartus per dieną. Net jeigu išeini iš namų ir pakeiti aplinką, išsiruošimas kaskart daugmaž toks pats: pamaitinti, perrengti, sudėti daiktus, apgalvoti, ko gali prireikti, grįžti pasiimti pamirštų daiktų ir t.t. Taigi tame besikeičiančiame gyvenimo su kūdikiu pasaulyje yra kažkas tokio pat kasdien, kas daro laiką šiek tiek nuobodų. Galiu įsivaizduoti, kad žmonėms iš šalies gyvenimas su kūdikiu irgi gali atrodyti nuobodokas: sūpuoja, migdo, maitina, guguoja. Ir vėl iš pradžių. 

Manau susidūrimas su šia nuobodžiąja motinystės puse gali atnešti nusivylimą, jeigu šį laiką įsivaizduoji kitaip. Realybė tokia, kad išties yra nuobodžių, besikartojančių dalykų. Apie tai susimąsčiau paskaičiusi kelis puslapius J. Dobson (1999) knygos "Ko žmonos nori, kad jų vyrai žinotų apie jas", kur ir buvo kalbama apie tai, kad kai kurios moterys jaučia, jog būti su vaiku namuose yra be galo nuobodu. Tačiau man patiko autoriaus mintis, kad iš esmės daugelis veiklų, kad ir kokios įdomios atrodytų iš šalies, ilgainiui žmogui tampa nuobodžios. "Nedaugelis iš mūsų savo darbe nuolat patiriame jaudinančius nuotykius. <...> aš nemanau, kad namų šeimininkės arba mamos darbas būtų nuobodesnis už kitus darbus, ypač tada, kai moteris neatsisako pabūti ir su suaugusiais. Tačiau, jeigu kalbėtume apie atsakomybę, tai joks kitas darbas negalėtų varžytis su šiuo, nes auginti ir auklėti naują žmogų yra be galo atsakinga" - rašo autorius. 

Gali pasirodyti, kokia čia atsakomybė, kai visą dieną praguguoji su vaiku, tačiau stengiuosi galvoti, kad kol vaikas mažas jį ir jo suvokimą apie pasaulį formuoja tai, kaip su juo elgiuosi, kaip bendrauju, kiek skiriu jam laiko ir dėmesio, kaip sugebu patenkinti jo poreikius ir kiek turiu kantrybės tai daryti. Nemažai raidos psichologijos teorijų akcentuoja tai, jog asmenybės formavimuisi labai svarbus ankstyvosios vaikystės patyrimas (šiek tiek plačiau apie tai buvau rašiusi čia, o nesudėtingos ir naudingos informacijos apie emocinę raidą galima rasti čia).  Jaučiu, kad tokios mintys ir stengimasis matyti prasmę padeda man išgyventi nuobodžias dienas. 

P. S. Vėl norisi pakviesti komentuoti blogo įrašus, dalintis savo patirtimis ir mintimis. Jos vienus gali įkvėpti, kitus padrąsinti. O kitiems tiesiog įdomūs žmonių gyvenimai :)



2015-06-30

Kaip pasikeičia santykiai poroje gimus kūdikiui


Man patinka mintis struktūruoti, išskirti atskiras temeles, todėl ir šį kartą pasistengiau pažiūrėti į įvairias mūsų santykių sritis, kuriose įvyko pokyčiai susilaukus vaiko. 

Asmeniniai pokyčiai. Kartais yra sakoma, kad reikia pagyventi kartu prieš tuokiantis ir pažiūrėti, kaip seksis, ar tai tas žmogus, ar charakteriai sutampa ir pan. Nežinau, ar įmanoma sugalvoti kažkokį būdą patikrinti, kokiu žmogumi tavo sutuoktinis taps gimus vaikui. Kokiu žmogumi tapsiu aš pati gimus vaikui. Galbūt sunku objektyviai pasakyti, kaip mes pasikeitėme kaip asmenybės, tačiau jaučiame, kad su nauju vaidmeniu tapome stipriai kitokiais. Tenka iš naujo pažinti vienas kitą ir iš naujo mokintis gyventi kartu.

2015-06-25

Kaip pasikeičia gyvenimas gimus kūdikiui. Pirma dalis


Gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis. O gal ne tiksliau būtų sakyti, kad subyra į mažus gabalėlius ir jį tenka susiklijuoti. Nežinau, ar yra bent viena sritis, kuri po vaikelio gimimo nepasikeičia. Nors nėra labai jauku, bet papasakosiu apie šiuos pokyčius. Jie paliečia labai įvairias gyvenimo sritis, todėl greičiausiai vieno įrašo nepakaks visoms joms aprašyti. 

Manau, svarbiausi pokyčiai yra susiję su tuo, kad pasikeičia santykiai su vyru. Tai atskira tema, kurią plačiau aptariau įraše Kaip pasikeičia santykiai poroje gimus kūdikiui. 

Pasikeičia santykiai su tėvais. Nėštumo metu iš žmonių, o ypač iš tėvų sulaukdavau nemažai dėmesio. Jie domėjosi mano savijauta, nėštumo eiga ir pan. Abu su Tomu jautėme nemažą dėmesį. Gimus vaikeliui viskas atrodė taip: pirmiausia buvom pasveikinti ir nuo tos akimirkos visas dėmesys atiteko mažylei. Kartais pasijausdavome likę už borto. Nors buvo momentų, kuomet labai trūkdavo nuoširdaus pokalbio, emocinio palaikymo. Nors einant laikui visi apsipratome su nauju šeimos nariu ir dabar jau galim sakyti, kad su tėvais bendraujame pilnavertiškai, tačiau šis bendravimas jau visiškai kitoks. Mums, kaip savo tėvų vaikams, tenka susitaikyti, kad jų dėmesiu dabar turim dalintis ir su savo mažyle. 

Pasikeičia santykiai su draugais. Visų pirma pasikeičia tai, kad jeigu anksčiau galima buvo susitikti, kada norėjome, dabar tenka atsižvelgti į mažylės savijautą ir jos dienos ritmą. Kartais negalime labai tiksliai planuoti susitikimų, o daugiau tik numatyti apytikslį laiką. Kartais nerimauju, kad draugams tai kelia nepatogumus. Arba pyktį, kai vėluojame ir būname neorganizuoti. Dar labiau nerimauju, kad jie jaučia, jog mums bendraujant kažkur mano galvoje visuomet sukasi mintys apie vaiką.

Laisvalaikis ir pomėgiai. Gali skambėti baisiai, todėl nuraminimui: greičiausiai ne visoms jaunoms mamytėms taip nutinka. Bet laisvalaikio pirmaisiais mėnesiais jokio. Nebent laisvalaikiu galima laikyti gulėjimą lovoje, miegojimą, laiką duše arba maisto gaminimą (jeigu tai mėgstama veikla). Kai jau šiek tiek apsipratau su mamos statusu ir pareigomis ir laisvo laiko padaugėjo, supratau, kad tie pomėgiai, kuriuos turėjau anksčiau dabar manęs nebedomina. Pavyzdžiui, nėštumo metu buvau pradėjusi rašyti vieną mokslinį straipsnį. Mėgau tokią veiklą. Buvau tikra, kad kai susilauksiu vaikelio, o pačioje pradžioje juk jis tik valgo ir miega, tęsiu savo mokslo darbus. Realybė tokia, kad kai kelis kartus bandžiau prisėsti prie nebaigto straipsnio suprasdavau, kad man nelabai aišku, apie ką tas straipsnis apskritai, ko jame trūksta ir pan. Apskritai ilgesnių savo pačios parašytų sakinių net nesuprasdavau. Panašiai ir su knygomis. Mėgau skaityti rimtas psichologines knygas, na o dabar man jos nesuprantamos. Kartais stebiuosi, kaip man pavyksta gana sklandžiai rašyti blogo įrašus. Galbūt dėl to, kad jie apie paprastą kasdienį gyvenimą. Jokių sąvokų. Taigi laisvalaikio problemos dar nesu išsprendusi iki galo. Tiesiog jaučiu, kad jį reikia atrasti iš naujo. Vieną jau atradau - tinklaraščio rašymas. Nuotraukos įamžina vaizdus, o čia galiu įamžinti savo mintis nauju gyvenimo etapu. Apskritai, žinau nemažai jaunų mamyčių, kurios augindamos vaikus atranda naujus pomėgius, kurie suderinami su motinyste ir leidžia pajausti bent šiokią tokią savirealizaciją.

Pasikeičia kūnas. Dabar tikrai nejauku... Bet laikausi savo tikslo rašyti apie motinystės patirtį kuo atviriau. Taigi apie kūno pokyčius. Nežinau, ar juos galima vertinti objektyviai. Vieni sako, kad atrodau nepasikeitusi, kiti - kad pavargusi, kiti - kad pajaunėjusi. Aš pati žinau tik tiek, kad priaugau 6 kilogramus. Nežinau, kurioje jie vietoje. Gal didžiausią pokytį jaučiu pilvo srity. Po vaikelio nešiojimo jis nebėra toks koks buvo - labiau minkštesnis, oda atrodo ne tokia stangri. Žodžiu kažkoks minkštumas. Žinoma, dar praėjo nedaug laiko. Žinau, kad yra elastinės priemonės (diržai, pėdkelnės, kelnaitės) skirti pilvelio prilaikymui po gimdymo. Jomis nebuvau pasirūpinusi iš anksto, o po gimdymo nebepavyko tam skirti dėmesio. Be to žinau, kad reikia pasikonsultuoti su gydytoju dėl šių priemonių, nes jas naudojant per anksti, gali būti trukdoma gimdai susitraukti.

Šį kartą tiek. 


2015-06-22

Kaip atgauti jėgas po gimdymo


Remdamasi savo patirtimi greičiausiai turėčiau kalbėti labiau apie tai, kaip neprarasti sveikatos ir jėgų, o ne jas atgauti po gimdymo. Pirmosiomis dienomis ir savaitėmis gimus vaikeliui, jaučiausi energingai. Atsiradus naujam šeimos nariui, veiklos namie padaugėjo. O niekur nedingo ir tie buities reikalai, kurie buvo anksčiau. Taigi per dieną tekdavo nuveikti daug. Laikui einant jėgų vis mažėjo, o nuovargis kaupėsi. Nepaisant to, labai norėjosi pažiūrėti, ar auginant kūdikį galima tikėtis gyventi socialiai aktyvų gyvenimą. Taigi stengdavomės susitikti su draugais, eiti į seminarus, lankyti giminaičius ir pan. O tai irgi reikalavo jėgų. Kažkur po mėnesio laiko prasidėjo mano sveikatos problemos. Teko kelis kartus gerti antibiotikus, o jiems nepadėjus - savaitę gulėti ligoninėje. Mane prižiūrėjusi gydytoja sakė, po gimdymo imunitetas būna nusilpęs, tuo labiau jeigu vaikelis maitinamas motinos pienu. 

Manau, mano pablogėjusiai sveikatai įtakos turėjo ir nepilnavertė mityba. Kai kurių maisto produktų reikėjo atsisakyti dėl mergaitės alergijos, kai kurių - kad jai nepūstų pilvelio. O dėl laiko trūkumo paprasčiausias maistas dažnai būdavo sumuštiniai, bandelės, košės ir pan. Jaučiau, kad maitinuosi netinkamai, bet kurį laiką atrodė, kad situacijos pakeisti negaliu. 

Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, elgčiausi truputėlį kitaip. Na o čia mano patarimai, kaip saugoti savo sveikatą ir atgauti jėgas po gimdymo. 

Kuo daugiau ilsėtis namuose.  Nors ir labai norėtųsi išbandyti gyvenimą su kūdikiu už namų durų, geriau didesnes išvykas atidėti vėlesniam laikui. Daugelis sako, kad 3 mėnesiai yra laikotarpis skirtas tėveliams patiems apsiprasti su kūdikiu daugiau namų aplinkoje. 

Buities darbai gali palaukti. Manau, imtis reikia tik neatidėliotinų namų ruošos darbų. Neprivalo namai atrodyti tobulai tvarkingi bent kurį laiką. Šioje vietoje galima prašyti ir artimųjų pagalbos, kurie tokiais momentas noriai pagelbėja. Tai nėra gėdinga. Galbūt protingiau už pastangas viską padaryti pačiai. Niekada nežinai, kiek dėmesio ir jėgų vaikelis gali pareikalauti sekančią valandą ar naktį, todėl laisvą minutę geriau išnaudoti poguliui, o ne grindų plovimui.

Vitaminai ir maisto papildai. Apie jų vartojimą galima pasitarti su gydytoja dar iki gimdymo. Aš jokių vitaminų nevartojau jau nuo pat gimdymo, o kad rekomenduojama juos gerti sužinojau tik kai prasidėjo sveikatos problemos. Geras rekomendacijas iš kelių gydytojų girdėjau apie vitaminus Elevit, kurie skirti ir nėščiosios, ir žindančioms. Dar mano gydytoja rekomendavo kalcio papildus. Ypač tuo atveju, jeigu tenka atsisakyti pieno produktų dėl kūdikiui kylančios alerginės reakcijos. 

Pilnavertis maistas. Yra daug skirtingų požiūrių, koks maistas pilnavertis. Aš pasidalinu savuoju visai nesenu atradimu. Nors labai bijojau, kad mažyliai gali kilti nemalonių pojūčių nuo mano eksperimentų, bet ryžausi išbandyti kelis žaliavalgiškus receptus (kokteiliai su špinatais, migdolų pienas, saulėgrąžų užtepėlės ir pan.). Keletą rytų skirdavau maždaug pusvalandį tokio maisto gaminimui. Pasiruošdavau kelias porcijas. Dienos eigoje atsirado daugiau laisvo laiko, nes nebereikėdavo gaminti "normalių" pietų (tai vykdavo, kol Tomas dirbdavo ir reikėdavo pasirūpinti tik savo maistu :) ). O vakarais jausdavau, kad turiu dar nemažai jėgų, nors viskas, ką reikėdavo ar ką norėdavau padaryti būdavo padaryta. Toks didelis skirtumas nuo to, kaip jausdavausi anksčiau. Vienintelis bent jau kol kas mergaitės pilveliui netinkamas dalykas manau buvo obuolys. Bet visa kita - jaučiu, kad į sveikatą.


2015-06-11

Įsikvėpti kelionėms


Kol kas keliavimas - tik mūsų svajonėse. Nors ir labai norėtume, tačiau kol kas dar neišdrįstame išvykti kažkur toliau su kūdikiu. Net gi su savo nameliu ant ratų nedrąsu - gal bus nepatogu? Tačiau labai laukiu momento, kada galėsim susipakuoti daiktus ir lėkti...


Šaltiniai:  1 // 2 // 3 // 4



2015-06-03

Dėmesingumas kūdikiui


Pačiomis pirmosiomis savaitėmis su mažyle atrodydavo, jog svarbiausia yra pasirūpinti jos fiziologiniais poreikiais: maistas, miegas, šiluma ir sausas užpakaliukas. Kai su šiais poreikiais susitvarkydavau ir vaikelis garsiai nereikalaudavo kažko daugiau, kildavo pagunda išnaudoti laiką produktyviai; t. y. gaminti, tvarkyti namus, skalbti, plauti indus ir pan. Einant laikui pastebėdavau, kad mažylė turi ir kitus poreikius. Kalbu apie artumo, saugumo, fizinio kontakto poreikį. Jeigu praleidžiu pro akis signalus apie šiuos jos poreikius, neįvertinu jų svarbos ir ignoruoju, matau, kokį nerimą patiria mergaitė ir pradeda "prašyti pagalbos" garsiau. Dabar stengiuosi daugiau stebėti ją. Kartais pavyksta pastebėti, kad jai kažko reikia dar prieš parodant tai verkimu. Tokiu būdu dėmesingumas jai ne atima iš manęs laiką ir jėgas, bet priešingas - sutaupo. Jaučiu kaip vis geriau galiu ją pažinti ir tai labai džiugina.


2015-06-02

Bambutės išvarža


Jau nuo pat to laiko, kada mūsų mergaitei buvo užspausta bambutė, ji atrodė gana didelė. Tik einant antram mėnesiui labiau atkreipėm į tai dėmesį, nes verkiant bamba iškildavo dar stipriau. Besilankant profilaktiškai pas gydytoją sužinojom, kad tai bambutės išvarža ir gavome siuntimą pas vaikų chirurgą. Vaistinėje nusipirkome specialų pleistrą Porofix šiai problemai spręsti. Deja jis mums pasirodė neefektyvus, tačiau, kaip paskui paaiškėjo, dėl to, jog neteisingai klijavome. Galvojome, kad pleistras vienkartinis, o tokiu atveju jo kaina atrodė nemaža. Vaistinėje platesnės informacijos kaip naudoti pleistrą negavome. Buvome susitaikę su ta mintimi, kad tokiomis priemonėmis bambutės išvaržos nesutvarkysime. Na o einant pas chirurgą kitokios minties negu, operacija nelabai turėjome. Juo labiau, kad nemažai kas jau buvo sakę, kad gali tekti operuoti.

Vykome pas vieną iš Kauno klinikų Vaikų konsultacinės poliklinikos vaikų chirurgę. Ji pasakė, kad yra du variantai šioje situacijoje: laukti ir stebėti, ar nesusitvarkys savaime, o jeigu nesusitvarkys - operuoti, arba klijuoti pleistrus (!). Klausė kokia yra mūsų nuomonė, nes nemaža dalis žmonių, o ir specialistų, skeptiškai žiūri į tokias priemones. Žinoma, mes buvom nusiteikę padaryti viską, ką galime, kad kuo labiau sumažintume operacijos riziką. Tą patį kartą chirurgė užklijavo pleistrą. Jai tai pavyko greitai ir lengvai palyginus su tuo, kiek vargome mes. Ant šio pleistro rekomendavo užklijuoti dar didesnį besitampantį pleistrą, kad kuo ilgiau neatsiklijuotų bambutę veržiantis pleistras. Gavome tokias rekomendacijas: guldyti kuo dažniau kūdikį ant pilvelio, kad stiprėtų raumenys; maudyti su visais pleistriukais ir po to juos nusausinti rankšluosčiu; grįžti pas ją pasikeisti pleistro iškart, kai tik šis pradeda luptis. Pavėlavus ir atvykus, kai pleistras jau nusilupęs, reikštų veltui dėtas pastangas. Taigi po savaitės grįžome ir ... Jau gydytoja matė efektą! Bambutė nebebuvo iškilusi tiek daug. Panašu, kad dar kurį laiką teks skirti dėmesio šiai problemai spręsti, tačiau esam labai laimingi, kad atsitiktinai papuolėme pas taip nusiteikusią gydytoją. Iš to, ką ji kalbėjo supratome, kad kiti medikai skeptiškai žiūri į tokius klijavimus. Žinoma, dar reikia laiko, kol paaiškės ar šis būdas tikrai efektyvus, tačiau gera jausti, kad darai bent kažką, kas nuo tavęs priklauso.



Aitvarų šventė Zapyškyje


2015-05-08

Kodėl verkia mano kūdikis?




"Dėl ko verkia vaikas?". Manau, čia dažniausias klausimas, kuris iškyla „šviežiems“ tėveliams. Ir nors mes su savo vaikeliu esame jau kelis mėnesius, mano atsakymas – nežinau. Beveik niekada nežinau, dėl ko verkia mažylė. Ji gali būti pavalgiusi ir sausais vystyklais, nesušalusi ir nesukaitusi ir vis tiek verkti. Šalia esantys žmonės atrodo visada turi paaiškinimą, bet aš – ne. 

Anksčiau toks verkimas mane varydavo iš proto. Ypač pirmosiomis savaitėmis.  Norėdavosi padėti, bet nerasdavau kaip. Tai man sukeldavo labai daug neigiamų emocijų: baimę, išgąstį, pyktį, nusivylimą ir pan. Labiausiai glumindavo tai, kad kartais nusiraminimas ateidavo pakeitus lempučių girliandos žybsėjimo rėžimą, o kartais negelbėdavo ir ilgas sūpavimas ant rankų. 

Per šiuos du mėnesius geriau pažinau vaikelį, jo poreikius, išmokau atpažinti skirtingus verkimus ir kartais net gi galiu suprasti, kodėl jis verkia. Bet dar svarbiau tai, kad labai pasikeitė mano požiūris į verkiantį vaiką. Visų pirma, einant laikui pradėjau matyti, kad beveik niekada negaliu tiksliai išsiaiškinti priežasties, kodėl verkia vaikelis, tačiau pastebėjau, kad ir kokios priežastys to verkimo bebūtų, padeda vaikelio glaudimas prie savęs, švelnus raminimas balsu, glostymas. Kartais tik to ir pakakdavo. Kartais net nebeieškodavau dėl ko jis verkia, o tiesiog nuramindavau ant rankų. 

Tokį mano patyrimą papildė ir patvirtino gyd. K. Vitkausko knygoje "Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė" išdėstytos mintys. Jomis norisi pasidalinti. Pirmiausia knygos autorius paaiškina verkimo kaip automatinės fiziologinės reakcijos mechanizmą: "bėdos pojūtis sukelia staigų oro kvėpavimą, jį lydi stiprus to oro išstūmimas pro balso stygas, o šios vibruodamos produkuoja garsą, vadinamą riksmu arba verksmu". Taigi verkimas nėra sąmoningas vaiko pasirinkimas, o signalas pranešantis apie patiriamą stresą. Jį vaikas gali patirti kai išalksta, kai jam karšta arba šalta, dėl šlapių vystyklų arba kai liūdi, nori būti priglaustas ar net gi kai nuobodžiauja. 

K. Vitkauskas rašo: "Kai verksmas nėra raminamas, kūdikį ištinka fiziologinis stresas, kuris didėja, nes prie pirminės bėdos, išprovokavusios verkimą, prisideda antroji, kylanti dėl išgąsčio, kad niekas į riksmą neatsiliepia". Todėl autorius neigiamai žiūri į nuostatas, kad reikia leisti vaikams išsiverkti ir nusiraminti patiems: kūdikiai neturi laiko pojūčio, todėl kelios minutės patiriamo streso jiems gali atrodyti kaip visa amžinybė. Jeigu tėvai išmoksta greitai atsiliepti į vaiko poreikius, nebelieka priežasties verkti. Gydytojas nurodo, kad dėmesingai žvelgiant į kūdikį, jo poreikius ar patiriamą nemalonumą galima pastebėti dar prieš jam pravirkstant, taigi ir užbėgti už akių verksmui. 

Taip pat knygoje trumpai pristatomas, tyrimas, kurio rezultatai atskleidžia, kad kūdikiai, į  kurių verkimą suskumbama sureaguoti verkia žymiai mažiau už tuos, kuriems leidžiama paverkti ilgiau. Taip pat autorius nurodo, kad mažiau civilizuotuose kraštuose motinos yra įpratusios savo kūdikius nešiotis visur su savimi ir šie verkia rečiau už tuos, kurie yra aprūpinti įvairia kūdikių "technika", tačiau mažiau glaudžiami prie savęs. 

Taip pat įdomią informaciją pateikia gyd. Audronė Mulevičienė puslapyje pradzia.org. Pirmiausia ji pažymi, kad emociniai kūdikio poreikiai yra tiek pat svarbūs kaip ir fiziniai (maistas, sausi vystyklai, šiluma ir pan.), todėl reikia stengtis patenkinti ir juos. Toliau straipsnyje kalbama apie tai, kad kūdikių smegenų dalys, atsakingos už emocijų kontrolę, dar nėra išsivystę, todėl kilus emocijoms kūdikis nėra pajėgus su jomis susitvarkyti. Medikė kritikuoja požiūrį, reikia leisti vaikui išsiverkti ir nusiraminti pačiam. Jos teigimu nusiraminimo kūdikis pats nepasieks, o greičiau patirs sąstingio būseną, kilusią dėl didelio streso. Tuo tarpu tėvams tai apgaulingai gali pasirodyti kaip kūdikio savarankiškas nusiraminimas. 

Straipsnio autorė taip pat kalba apie mokslinius tyrimus, kurie atskleidžia, kad kuo daugiau dėmesio yra skiriama kūdikiui pirmaisiais jo gyvenimo metais, tuo geriau išsivysto už emocijų ir elgesio kontrolę atsakingos smegenų dalys. Taigi prieinama prie išvados, kad savarankiškumo ir emocijų kontrolės vaikas gali pasiekti ne pats kovodamas su stresinėmis situacijomis, bet patirdamas tėvų ar globėjų pagalbą, nuraminimą ir dėmesį. Būtent vaikelio guodimas, nešiojimas ir glaudimas prie savęs ir  padeda jam nusiraminti pačiam. 

Visa ši informacija labai padrąsino mano intuityvų norą verkiantį  vaiką sūpuoti, niūniuoti jam ar glostyti, o ne palikti "išsiverkti" arba "užsūpuoti" vežime ir pan. Taip pat sumažino ir mano nerimą dėl gąsdinimų, jog kūdikis pripras būti ant rankų. Apie tai plačiau rašiau įraše "Mano kūdikis nori būti nešiojamas. Vaikjuostė". 

Tiesa, manau, kad kalbant apie vaiko verkimą svarbu suvokti, jog skirtingais amžiaus tarpsniais keičiasi kūdikio, o vėliau vaiko poreikiai, pasaulio suvokimas, bendravimas su aplinkiniais ir pan. Todėl tai, kuo pasidalinau, greičiausiai labiau tinka kalbant apie naujagimius ir kūdikius, o ne vyresnius vaikus. Kartais pastebiu, kad kalbėdami apie vaiko verkimą specialistai laikosi labai kategoriškų nuostatų ir dažnai neapibrėžia, apie kokio amžiaus vaikus kalba. Greičiausiai su vaiko amžiumi turi kisti ir tėvų reakcija į verkimą: vienaip reikėtų reaguoti į išsigandusio naujagimio verkimą ir tikriausiai visai kitaip į trimečio "ožiukus" parduotuvėje. 

Taigi norisi padrąsinti kitaip pažiūrėti į kūdikio verkimą. Labiau pamatyti jį kaip pagalbos prašymą, o ne dėmesio reikalavimą. Jaučiu, kad taip žiūrėdama turiu daugiau kantrybės ir meilės padedant savo mažajai.



2015-05-02

Mano kūdikis nori būti nešiojamas. Vaikjuostė


Pirmiausia apie tai, ar aš nebijau, kad mano mergaitė pripras būti nešiojama. Ne. Nebijau. Vaiko nešiojimas kaip ir daugelis kitų klausimų, su kuriais susiduriu pirmaisiais mėnesiais, turi daug priešingų nuomonių. Vieni sako, kad reikia mokinti kūdikį nusiraminti pačiam, kiti - kad reikia jį kuo dažniau glausti prie savęs ir nešioti. Nors anksčiau apie šiuos dalykus negalvodavau, dabar vis tiek turiu stoti į vieną ar kitą pusę. Ir stoju į tą, kuri už artimesnį kontaktą su vaiku. 

Ne vieną kartą esu išgirdusi: "Matai, kaip nusiramina ant rankų. Jau priprato". Tokia mintis gąsdina: dabar niekada negalėsiu jos paleisti, turėsiu "vaiką-rankinuką" ir jokios galimybės nuo jos atsitraukti. Nors mano patirtis su kūdikiu dar labai trumpa, tačiau matau, kad tai nėra visiška tiesa. Pastebėjau, kad jeigu skiriu daugiau laiko bendravimui su vaikeliu, jo glostymui, mylavimui, nešiojimui ant rankų arba vaikjuostėje, tuo ramesnis jis būna, tuo ramiau miega ir net gi gali kurį laiką pabūti vienas ne tik kad neverkdamas, bet ir linksmai guguodamas. Kartais leidžiu mažylei nusnūsti vaikjuostėje, bet tik dėl to, kad suteikčiau tą artumo jausmą, kurio jai taip reikia. Bet ji kuo puikiausiai gali užmigti pati, paguldyta į lovytę ir  nesupuojama ant rankų. Bent jau kol kas mažylė labai mėgsta prisiglausti prie manęs ar tėčio, taip nusiraminti, tačiau nepanašu, kad būtų tiek pripratusi prie to, kad negalėtų ramiai leisti laiko kitaip. 

Bet į pripratimą prie buvimo ant rankų norisi pažiūrėti dar ir iš kitos pusės. Ar mane baugina tai, kad mano kūdikiui manęs reikia, kad jis nori žinoti, kad visada pas mane ras nusiraminimą? Ar mane varžo tai, kad kūdikis nori jausti, jog esu netoli ir pasiruošusi jam padėti nusiraminti išsigandus ar blogai pasijautus? Atsakau, kad ne. Priešingai, aš noriu, mano kūdikis priprastų jausti artumą su manimi  ir saugumą. Kad šitam dideliam pasaulyje būdamas toks mažas ir silpnas galėtų tikėti, kad tikrai atsiras rankos, kurios paims ir nuramins. 

Ne viena raidos psichologijos teorija išskiria pirmųjų gyvenimo metų svarbą. Pavyzdžiui, E. Eriksonas kalba apie tai, kad tuo metu formuojasi kūdikio supratimas apie tai, ar pasaulis saugus ir ar galima pasitikėti kitais žmonėmis. Kuo geriau tėvai sugeba patenkinti vaiko fiziologinius ir psichologinius poreikius tuo saugesnis šiame pasaulyje jis jaučiasi ir tuo labiau ateityje yra linkęs pasitikėti kitais*. Vėliau vaikui kyla kiti poreikiai, pavyzdžiui, savarankiškumo, kuriuos jis stengiasi patenkinti. Taigi nemanau, kad noras jaustis globojamu ir saugumo poreikis toks, koks yra dabar, tęsis amžinai. 

Aš pati kasdien vis geriau pažindama savo dukrytę matau, koks didelis yra jos saugumo poreikis, kuris gali būti patenkintas per kūno kontaktą (prisiglaudimą, paglostymą, sūpavimą ir pan.). Nežinau, koks pasaulio suvokimas jai formuotųsi, jeigu į šiuos poreikius būtų reaguojama į burną įdedant čiulptuką, paguldant į elektrinę vibruojančią kėdutę ar prieš akis užkabinant žaisliukus. Yra įvairiausių būdų, kuriais galima atitraukti vaiko dėmesį, nuraminti ar leisti nusiraminti pačiam. Tačiau lieka neaišku, ar jo saugumo poreikis taip yra patenkinamas. 

Taigi dalindamasi savo mažute patirtimi džiaugiuosi atradusi, kad mano kūdikis labai laukia paglostymų, pasūpavimų ir pamylavimų, o paskui yra pasiruošęs pats pasižvalgyti, pasispardyti, pažiūrėti į mirksinčias lemputes, paguguoti ir net gi pats užmigti. 

Na, o dabar apie vaikjuostę - mano didįjį atradimą. 

Prieš gimdymą nebuvau nusprendusi, ar mums reikalinga kažkokia priemonė vaikelio nešiojimui. Tik buvau pasidomėjusi, kokios maždaug jos būna. Gimus vaikeliui ir grįžus namo jaučiau poreikį kažkokiai pagalbinei priemonei, kuri būtų patogi man ir vaikeliui. Deja laiko didelėms paieškoms jau nebebuvo. Žinojau, kad naujagimiui nėra gerai nešioklės, kuriose, visas jo kūnelio svoris tenka klubams. Pasirinkau vaikjuostę.  Tokios vaikjuostės, kurias pavyko rasti internete kainavo nemažai ir nebuvau tikra, ar tiek daug investuoti - juk nežinau ar vaikeliui patiks ir mes dažnai ja naudosimės. Nusprendžiau pasisiūti pati. Audinių parduotuvėje nusipirkau 2 m ilgio ir 1.8 m pločio medžiagą, kurios sudėtis buvo medvilnė ir keli procentai elastano. Medžiagą reikėjo padalinti į tris dalis per plotį (trys dalys po 0.6 m pločio ir 2 m ilgio) ir susiūti, kad būtų gauta 6 m ilgio juosta. 

Na ir rezultatas: vaikjuostė labai pasiteisino. Buvo vos keli kartai, kai mažylei nepavyko nusiraminti. Dažniausiai ji labai greitai atsipalaiduoja ir užsnūsta. Man taip pat ši vaikjuostė labai patogi. Tiesa, kol išmoksti užsirišti tai šiek tiek užtrunka, tačiau vėliau tai padaryti pavyskta gana sklandžiai.

Štai kelios nuorodos į video įrašus apie tai, kaip tinkamai užsidėti vaikjuostę ir kaip į ją įdėti naujagimį.

Taip pat išmokti užsirišti šią vaikjuostę galima ir konsultuojantis su specialistėmis, kurių kontaktus galima rasti čia

* B. H. Lemme (2003). Suaugusiojo raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 72p.

2015-04-22

Pirmojo mėnesio sunkumai ir džiaugsmai


Rašydama savo pirmąjį įrašą apie gimdymą jaučiausi nedrąsiai, niekada nebuvau linkusi labai atvirai kalbėti apie asmeninį gyvenimą ir bijojau sulaukti neigiamų vertinimų. Labai nustebau ir tikrai džiaugiausi matydama, kiek žmonių peržiūrėjo mano įrašą ir sureagavo į jį. Buvo smagu sulaukti klausimų ir pasidalinti savo patirtimi dar plačiau. Matau, kad kalbėti apie motinystę yra prasminga, todėl nusprendžiau ir toliau kartais skirti laiko pasidalinimui tuo, su kuo susiduriame augindami savo mažylę. 

Kaip jau buvau rašiusi pirmajame įraše "Motinystės istorija. Pradžių pradžia", sunkumus, susijusius su gimdymu labai greit pakeičia kiti. Ir atrodo jie niekada nesibaigs. Gali skambėti gąsdinančiai ar labai pesimistiškai, tačiau aš būčiau norėjusi žinoti apie šiuos iššūkius, kurie laukia, anksčiau, kad būčiau galėjusi atitinkamai nusiteikti ir pasiruošti. Norisi pasidalinti ne tik tuo, kas buvo sunku, bet ir tuo, kaip tuos sunkumus bandėme įveikti. Tai galbūt nėra vieninteliai ir teisingiausi būdai, bet galbūt kam nors jie gali pagelbėti.

Taigi, pirmasis iššūkis mūsų laukė iškart po gimdymo: maitinimas. Nors buvau lankiusi pasiruošimo kursus P. Mažylio Gimdymo Namuose, teorines žinias pritaikyti praktiškai vis tiek nebuvo lengva.  Pirmas dvi - tris dienas pradeda gamintis priešpienis. Jo būna labai nedaug, tačiau savo sudėtimi jis yra labai naudingas vaikeliui, todėl medikai skatina kiek įmanoma daugiau juo aprūpinti mažylį. Tačiau ne taip viskas paprasta: ir kūdikiui, ir mamytei reikia išmokti, kaip taisyklingai tai daryti. Ir šis procesas buvo skausmingas. Iš keleto išbandytų priemonių man labiausiai padėjo AVENT Moisturising Nipple Cream ir MULTI-MUM Compresses. Antrą kartą šiomis priemonėmis apsirūpinčiau dar prieš vykstant į gimdymo namus ir naudočiau pirmiau kaip prevencinę priemonę ir tik prireikus - kaip gydančią.

Praėjus maždaug dviem-trim parom, priešpienį pakeičia pienas ir jis sukelia intensyvų ir nemalonų sunkumo ir deginimo pojūtį. Man pagelbėjo krūtinės šildymas prieš maitinimą ir šaldymas po maitinimo. Taip daryti patarė gimdymo namų personalas. Šildymui galima naudoti po karštu vandeniu sušlapintą rankšluostį, o šaldymui bet ką iš šaldymo kameros. 

Maitinimas daugiau mažiau sklandžiu procesu tapo po kelių savaičių. Visą tą laiką reikėjo kantrybės ir pastangų patenkinant vaikelio poreikį ir siekiant išvengiant diskomforto. 

Dar vienas sunkumas, su kuriuo susidūriau po gimdymo - fizinis silpnumas. Atrodo trūko jėgų atsikelti iš lovos, svaigo galva ir pan. Tačiau tai greičiausiai suprantama būsena turint galvoje sunkų gimdymo "darbą". Ji netruko ilgai. Grįžus namo iš gimdymo namų su kiekviena diena jaučiausi vis tvirčiau. Tačiau tik fiziškai. Emociškai buvo labai sunku keletą savaičių. Atrodė vieną akimirką širdis kupina laimės ir meilės vaikeliui, o kitą apima apmaudas, baimė, kad negaliu tinkamai pasirūpinti mažyle, nerimas ar liūdesys dėl pasikeitusio gyvenimo. Tiesa, pokytis labai didelis ir prie jo prisitaikyti reikia daug laiko, tačiau ne tik tai. Tačiau tokią būseną lemia ne tik psichologinės priežastys, bet ir fiziologinės -  hormonų pokyčiai. Jie po gimdymo intensyvūs ir prisideda prie tokios emocinės savijautos. Kadangi mokiausi psichologiją, žinau, kad tokia būsena dažniausiai nėra pogimdyvinė depresija, kuri pasitaiko labai retais atvejais. Todėl negalima aplinkiniams, įtarinėjantiems tokią diagnozę, leisti apsunkinti savo savijautos. 

Toliau apie mūsų mažylę. Nelengva matyti, kaip vos tik į pasaulį atėjęs vaikelis iškart susiduria su sunkumais. Pilvelio skausmai. Pradžioje nebuvom tikri, ar mokam juos atpažinti, bet vos tik kam nors prasitarus, kad Elija verkia, gaudavom diagnozę - pilvelio diegliai. Profilaktiškai naudojom Enterokind žolinius lašiukus, o kai iš tiesų labai verkdavo - Espumisan L. Dar mergaitei padėdavo elektrinė šildanti pagalvėlė, kurią laikydavom ant pilvelio ir su kuria pašildydavom lovelę prieš guldant. 

Su stipriu verkimu arba net rėkimu susidurdavom nedažnai. Didesnė  mūsų bėda buvo alergija. Mergaitės veidelis po gimimo vis labiau ir labiau raudo, o mūsų pastangos atrasti alergizuojantį produktą, kurį aš valgiau, ėjo veltui. Galiausiai atrodė, kad negaliu valgyti nieko, nes situacija niekaip negerėjo. Atsakymą radome ne bandymų keliu. K. Vitkausko knygoje apie maitinimą perskaičiau, kad dažniausiai alergija kyla nuo karvės pieno ir iš jo gaminamų produktų. Atsisakiau visų visų pieno produktų ir per kelias savaites išbėrimas baigėsi. Taigi antrą kartą visų pieno produktų bent kuriam laikui atsisakyčiau jau nėštumo pabaigoje. 

Manau, svarbu pirmuosius sunkumus, su kuriais susiduriama susilaukus vaikelio, vertinti ne kaip problemas, bet labiau kaip galimybes. Galimybes geriau pažinti vaikelį, jo poreikius bei išmokti geriau juo pasirūpinti.

Smagu, kad yra ir džiugių dalykų, kuriais galime dalintis. Pirmiausia, esam labai laimingi, kad net jei dienos ir būna triukšmingesnės, naktys - visiškai ramios. Mažylė atsibunda vieną ar du kartus, pavalgo ir ramiai miega toliau. Man kaip mamai dar labai smagu matyti pirmąsias vaiko šypsenas, išgirsti pirmuosius jo garsus (kitus negu kad verksmas). Mėnesio pabaigoje jau aiškiai jaučiasi kaip mažylė bando užmegzti su manimi kontaktą,žiūri tiesiai į akis, stebi ir reaguoja, kai su ja kalbu. Iš šalies žiūrint gali atrodyti tokie paprasti ar net banalūs dalykai, tačiau man jie yra gražiausias atlygis už tai, ką tenka padaryti besirūpinant mergaite. 

Dar labai džiaugiamės, kad turime labai gražių mažylės nuotraukų fotografės Polinos Butkienės dėka. Ieškojome fotografo, kuris įamžintų Elijos pirmąsias dienas. Išsirinkti buvo nelengva. O su Polina atsitiktinai susipažinome viename šeimų protmūšio vakare ir ji pasiūlė mums fotosesiją. Smagu buvo ne tik tai, kokias nuostabias nuotraukas gavome, bet ir tai su kokia meile Polina darbavosi ir kaip švelniai elgėsi su mažąja.  

Taigi baigiant pirmąjį mėnesį su savo nauju šeimos nariu esame labai laimingi. Laimingi, kad jau esame tryse ir, nors ir patirdami sunkumus, jaučiamės gyvenantys daug prasmingesnį gyvenimą negu bet kada anksčiau. 

2015-04-14

Motinystės istorija // Pradžių pradžia


Nusprendžiau pasidalinti savo nėštumo, gimdymo ir ankstyvosios motinystės patirtimi dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai vienas reikšmingiausių mano gyvenimo įvykių, giliai palietusių mano vidų, daug ką perkeitusių ir sukėlusių tam tikrų minčių. Norisi jomis pasidalinti ir taip įprasminti, neleisti tiesiog pasimiršti einant laikui. Pamenu viena mano draugė, pagimdžiusi savo pirmą vaikelį, dalinosi savo tam tikromis mintimis, kurios man leido geriau pažinti motinystę dar prieš tampant mama, pasiruošti ir tinkamai nusiteikti šiam gyvenimo įvykiui. Taigi ir man norisi dalintis savo išgyvenimais ir pamąstymais, kurie gali įkvėpti arba padrąsinti kitas būsimas mamytes. Pirmiausia galvoje turiu savo drauges ir pažįstamas merginas,su kuriomis gyvai pasidalinti gal dar pavyks negreit. 

Antra priežastis, kodėl norisi dalintis savo istorija yra ta, jog laimingų ir gražių gimdymo istorijų internete galima rasti žymiai mažiau nei siaubingų patirčių, keliančių baimę. Pamenu kartais skaitydavau gimdymo istorijas ir jos mane baugindavo. Atrodė, kad gimdyti skausmingai, patirti komplikacijas yra normalu. Tačiau dabar norisi pasakyti: "Ne! Nenormalu!" ir pasidalinti savo patirtimi.

Iš pradžių galvojau pasidalinti savo gimdymo istorija, nes tai atrodė reikšmingiausias motinystės pradžios momentas. Tačiau dabar suprantu, kad kalbėti tik apie gimdymą yra neteisinga, nes tai yra tik galutinė vaikelio laukimo stotelė ir pirmoji gyvenimo su juo. Negalima pasakoti tik apie gimdymą, nes tai didele dalimi yra rezultatas to, kas vyko prieš tai, kaip buvo laukiama vaikelio. O tik palikus gimdyklą prasideda kitas etapas nemažiau reikšmingas ir keliantis naujus iššūkius. Taigi kalbėti norisi plačiau - apie savo motinystės pradžią.

Kaip kvailai beskambėtų, tačiau pirmos mintys mano galvoje, sužinojus, kad tapsiu mama, pradėjo suktis apie mažus vaikiškus rūbelius. Antras dalykas, kuris nuo pat pirmos dienos nedavė man ramybės - gimdymo baimė. Vakarais net negalėdavau užmigti žinodama, kad sutiksėjus laikui teks susidurti su tuo, kas neramino visą gyvenimą. Baimė mane skatino ieškoti kažko, kas nuramintų: galbūt dėl problemų su širdimi man neleis gimdyti pačiai, galbūt galiu iš anksto pasidomėti ir pasirūpinti nuskausminimo priemonėmis ir pan. Tiesą pasakius, pradžioje netikėjau, kad galėčiau ar tuo labiau norėčiau gimdyti pati. Tai tęsėsi keletą mėnesių.

Kažkuriuo momentu atsiminiau, kad vienoje Knygų mugėje buvau varčiusi knygą "Gimdymas su šypsena". Nors šypseną kėlė knygos pavadinimas ir nelabai tikėjau, kad ji gali padėti man nugalėti savo baimę, nusipirkau ją. Pradėjus skaityti supratau, kad visų pirma mano baimė tokia didelė yra dėl to, kad aš nežinau paprasčiausių dalykų apie gimdymą: pasiruošimą jam, jo eigą, etapus, gimdyvės ir medikų vaidmenį ir pan. Sužinojus visa tai, pasidarė ramiau - tai kažkas kito negu rodoma filmuose, paprasčiau ir ne taip dramatiška.

Nusprendėme su vyru lankyti pasiruošimo kursus pas mano skaitytos knygos autorių. Juose sužinojom dar daugiau: natūralus fiziologinis gimdymas nėra skausmingas, o greičiau keliantis diskomforto jausmą, kurį sumažinti galima nugaros ar pilvo masažu, gulint vonioje ir pan. Po šių kursų pasijaučiau taip, tarsi, man kažkas būtų metęs iššūkį. Iššūkį pagimdyti. Jaučiausi drąsi ir pasiruošusi tam.

Numatyta mano vaikelio atėjimo į pasaulį diena buvo kovo 1 d. Po šio termino praėjo dar keletas dienų, per kurias vis jausdavau spazmus ir maudimą nugaroje. Tačiau to nebuvo galima vadinti skausmu. Vieną naktį šie spazmai tapo labai dažni, kartojosi kas 5 min. Bet vėlgi - jie nebuvo skausmingi. Tarpuose tarp jų spėdavau snūstelėti ir pabusdavau tik užfiksuoti sąrėmių pasikartojimo laiko telefone (naudojau programėlę Contraction Timer). Paryčiui supratau, kad gulint progresas nelabai vyksta, nes sąrėmiai nedažnėjo gana ilgą laiką. Nusprendžiau nebetemti laiko. Atsikėlusi išsimaudžiau duše, užsidėjau ausines su energinga muzika ir judėjau, vaikščiojau, "šokinėjau" ant didelio kamuolio ir netgi šokau (vargu, ar žiūrint iš šono tai būtų buvę panašu į šokimą). Tai tikrai paspartino procesą ir ne už ilgo jau norėjosi važiuoti į gimdymo namus. Visada galvojau, kad kelionė į gimdymo namus bus visiškame išgąstyje. Tačiau jaučiausi labai rami, jokio jaudulio. Išlipę iš mašinos, dar pasivaikščiojom aplink gimdymo namus ir tyliai pasimeldėm. 

Gimdymo namų aplinka jau buvo gerai pažįstama, nes juose lankiau pamokėles būsimoms mamoms. Tą naktį nebuvo daugiau gimdyvių. Priėmusi mus gydytoja sakė, kad nepanašu, jog šiandien gimdysiu, nes per daug šypsausi. "Gimdančios taip neatrodo" - sakė ji. Tačiau apžiūrėjus namo mūsų neišleido. Maniau, kad finišas jau visai greitai, todėl nusivyliau, kai gydytoja pasakė, kad pagimdyti turėčiau iki pietų, kai tuo metu tebuvo 6 val. ryto. Persirengus mus palydėjo į gimdyklą. Ji nė iš tolo nebuvo panaši į tai, ką aš įsivaizduodavau anksčiau. Aplinka labiau buvo panaši į poilsio kambarį. 

Pasikeitus pamainai nauja gydytoja dar siūlė atsigulti į vonią, tačiau apžiūrėjusi pasakė, kad jau nebespėsiu - vaikelis jau čia pat. Pats vaikelio gimimas nebuvo skausmingas, tačiau reikalaujantis daug fizinių jėgų ir ištvermės. Dabar suprantu, kad labai svarbu atidžiai klausyti medikų ir viską daryti tiksliai kaip jie sako. Dar geriau: žinoti, ką ir kaip reikės daryti prieš gimdymą. Taip galima išvengti tam tikrų komplikacijų ir papildomų intervencijų.

10.00 val. ant mano krūtinės gulėjo mažas vaikelis. Visas personalas susitvarkė ir mus paliko vienus labai greitai.  Sunku pasakyti, kokius jausmus tą akimirką išgyvenome. Tai žodžiais neapsakoma. Dvi valandos, kurioms buvome palikti vieni praėjo labai greitai. Ir štai - mes jau tryse. 

Taigi, jeigu manęs kas nors paklaustų, kas mano nuomone yra svarbiausia sėkmingam gimdymui, atsakyčiau, kad žinios apie gimdymą, aiškus žinojimas, kaip viskas turi vykti ir ką kuriuo momentu reikia daryti. Taip pat svarbu galvoje turėti aiškų sklandaus gimdymo vaizdą, kuo detalesnį ir jį nuolat prisiminti. Neleisti sau įsivaizduoti skausmo, komplikacijų ir pan. Visa tai sumažina baimę. 

Tiesa, būsų naivu manyti, kad vien savo pastangomis, pasiruošimu ir nusiteikimu galima garantuoti, jog gimdymas bus sėkmingas. Esu dėkinga Dievui, kad tai, kas nuo manęs nepriklausė, taip pat vyko sklandžiai.

P.S. Esu nusiteikusi atsakyti, jeigu beskaitant mano istoriją kilo kažkokių klausimų ir pasidalinti savo žiniomis ar patirtimi plačiau. Galima drąsiai kreiptis :)


2015-02-20

Šie namai



Jaukūs ir šviesūs, nors ir nedideli iliustratorės ir stilistės Joy Sunyoung Fitzgerald namai. Įdomi idėja mažame bute kūdikio erdvę atskirti studomomis durimis.

Nuotraukos iš Mothermag.com.


2014-10-23

Mūsų vasaros kelionė // Lenkija

Pirmąją kelionės dieną nuvažiavom nuo namų iki Varšuvos ir ten apsistojome pas vieną šeimą, kuri mus priėmė susitarus Couchsurfing.com svetainėje. Sekančią dieną važiavome iki kalnų miestelio Zakopanė. Ten nesunkiai radom nuostabius pėsčiųjų takus pasivaikščiojimui. Tiesa, dėl didelės drėgmės vakare buvo labai šalta.




Sekančią dieną nuvykome į Łysa Polana, ten palikome mašiną stovėjimo aikštelėje pačiame pasienyje su Slovakija ir su didele minia kitų turistų ėjome iki ežero Morskie Oko




Nuėję 9 kilometrų atstumą iki ežero jau nebeturėjome jėgų grįžti atgal pėsčiomis, todėl važiavome arklių tempiamu vežimu. Tai buvo geras sprendimas, nes grįžus greitesniu būdu vis tiek likusį dienos atstumą iki sekančios nakvynės važiavome jau sutemus.