2015-05-08

Kodėl verkia mano kūdikis?




"Dėl ko verkia vaikas?". Manau, čia dažniausias klausimas, kuris iškyla „šviežiems“ tėveliams. Ir nors mes su savo vaikeliu esame jau kelis mėnesius, mano atsakymas – nežinau. Beveik niekada nežinau, dėl ko verkia mažylė. Ji gali būti pavalgiusi ir sausais vystyklais, nesušalusi ir nesukaitusi ir vis tiek verkti. Šalia esantys žmonės atrodo visada turi paaiškinimą, bet aš – ne. 

Anksčiau toks verkimas mane varydavo iš proto. Ypač pirmosiomis savaitėmis.  Norėdavosi padėti, bet nerasdavau kaip. Tai man sukeldavo labai daug neigiamų emocijų: baimę, išgąstį, pyktį, nusivylimą ir pan. Labiausiai glumindavo tai, kad kartais nusiraminimas ateidavo pakeitus lempučių girliandos žybsėjimo rėžimą, o kartais negelbėdavo ir ilgas sūpavimas ant rankų. 

Per šiuos du mėnesius geriau pažinau vaikelį, jo poreikius, išmokau atpažinti skirtingus verkimus ir kartais net gi galiu suprasti, kodėl jis verkia. Bet dar svarbiau tai, kad labai pasikeitė mano požiūris į verkiantį vaiką. Visų pirma, einant laikui pradėjau matyti, kad beveik niekada negaliu tiksliai išsiaiškinti priežasties, kodėl verkia vaikelis, tačiau pastebėjau, kad ir kokios priežastys to verkimo bebūtų, padeda vaikelio glaudimas prie savęs, švelnus raminimas balsu, glostymas. Kartais tik to ir pakakdavo. Kartais net nebeieškodavau dėl ko jis verkia, o tiesiog nuramindavau ant rankų. 

Tokį mano patyrimą papildė ir patvirtino gyd. K. Vitkausko knygoje "Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė" išdėstytos mintys. Jomis norisi pasidalinti. Pirmiausia knygos autorius paaiškina verkimo kaip automatinės fiziologinės reakcijos mechanizmą: "bėdos pojūtis sukelia staigų oro kvėpavimą, jį lydi stiprus to oro išstūmimas pro balso stygas, o šios vibruodamos produkuoja garsą, vadinamą riksmu arba verksmu". Taigi verkimas nėra sąmoningas vaiko pasirinkimas, o signalas pranešantis apie patiriamą stresą. Jį vaikas gali patirti kai išalksta, kai jam karšta arba šalta, dėl šlapių vystyklų arba kai liūdi, nori būti priglaustas ar net gi kai nuobodžiauja. 

K. Vitkauskas rašo: "Kai verksmas nėra raminamas, kūdikį ištinka fiziologinis stresas, kuris didėja, nes prie pirminės bėdos, išprovokavusios verkimą, prisideda antroji, kylanti dėl išgąsčio, kad niekas į riksmą neatsiliepia". Todėl autorius neigiamai žiūri į nuostatas, kad reikia leisti vaikams išsiverkti ir nusiraminti patiems: kūdikiai neturi laiko pojūčio, todėl kelios minutės patiriamo streso jiems gali atrodyti kaip visa amžinybė. Jeigu tėvai išmoksta greitai atsiliepti į vaiko poreikius, nebelieka priežasties verkti. Gydytojas nurodo, kad dėmesingai žvelgiant į kūdikį, jo poreikius ar patiriamą nemalonumą galima pastebėti dar prieš jam pravirkstant, taigi ir užbėgti už akių verksmui. 

Taip pat knygoje trumpai pristatomas, tyrimas, kurio rezultatai atskleidžia, kad kūdikiai, į  kurių verkimą suskumbama sureaguoti verkia žymiai mažiau už tuos, kuriems leidžiama paverkti ilgiau. Taip pat autorius nurodo, kad mažiau civilizuotuose kraštuose motinos yra įpratusios savo kūdikius nešiotis visur su savimi ir šie verkia rečiau už tuos, kurie yra aprūpinti įvairia kūdikių "technika", tačiau mažiau glaudžiami prie savęs. 

Taip pat įdomią informaciją pateikia gyd. Audronė Mulevičienė puslapyje pradzia.org. Pirmiausia ji pažymi, kad emociniai kūdikio poreikiai yra tiek pat svarbūs kaip ir fiziniai (maistas, sausi vystyklai, šiluma ir pan.), todėl reikia stengtis patenkinti ir juos. Toliau straipsnyje kalbama apie tai, kad kūdikių smegenų dalys, atsakingos už emocijų kontrolę, dar nėra išsivystę, todėl kilus emocijoms kūdikis nėra pajėgus su jomis susitvarkyti. Medikė kritikuoja požiūrį, reikia leisti vaikui išsiverkti ir nusiraminti pačiam. Jos teigimu nusiraminimo kūdikis pats nepasieks, o greičiau patirs sąstingio būseną, kilusią dėl didelio streso. Tuo tarpu tėvams tai apgaulingai gali pasirodyti kaip kūdikio savarankiškas nusiraminimas. 

Straipsnio autorė taip pat kalba apie mokslinius tyrimus, kurie atskleidžia, kad kuo daugiau dėmesio yra skiriama kūdikiui pirmaisiais jo gyvenimo metais, tuo geriau išsivysto už emocijų ir elgesio kontrolę atsakingos smegenų dalys. Taigi prieinama prie išvados, kad savarankiškumo ir emocijų kontrolės vaikas gali pasiekti ne pats kovodamas su stresinėmis situacijomis, bet patirdamas tėvų ar globėjų pagalbą, nuraminimą ir dėmesį. Būtent vaikelio guodimas, nešiojimas ir glaudimas prie savęs ir  padeda jam nusiraminti pačiam. 

Visa ši informacija labai padrąsino mano intuityvų norą verkiantį  vaiką sūpuoti, niūniuoti jam ar glostyti, o ne palikti "išsiverkti" arba "užsūpuoti" vežime ir pan. Taip pat sumažino ir mano nerimą dėl gąsdinimų, jog kūdikis pripras būti ant rankų. Apie tai plačiau rašiau įraše "Mano kūdikis nori būti nešiojamas. Vaikjuostė". 

Tiesa, manau, kad kalbant apie vaiko verkimą svarbu suvokti, jog skirtingais amžiaus tarpsniais keičiasi kūdikio, o vėliau vaiko poreikiai, pasaulio suvokimas, bendravimas su aplinkiniais ir pan. Todėl tai, kuo pasidalinau, greičiausiai labiau tinka kalbant apie naujagimius ir kūdikius, o ne vyresnius vaikus. Kartais pastebiu, kad kalbėdami apie vaiko verkimą specialistai laikosi labai kategoriškų nuostatų ir dažnai neapibrėžia, apie kokio amžiaus vaikus kalba. Greičiausiai su vaiko amžiumi turi kisti ir tėvų reakcija į verkimą: vienaip reikėtų reaguoti į išsigandusio naujagimio verkimą ir tikriausiai visai kitaip į trimečio "ožiukus" parduotuvėje. 

Taigi norisi padrąsinti kitaip pažiūrėti į kūdikio verkimą. Labiau pamatyti jį kaip pagalbos prašymą, o ne dėmesio reikalavimą. Jaučiu, kad taip žiūrėdama turiu daugiau kantrybės ir meilės padedant savo mažajai.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą