2015-07-07

Nuobodžioji motinystės pusė


Gyvenant su kūdikiu (nežinau, kaip bus su vyresniu vaiku) kiekviena diena yra kitokia. Pats vaikutis taip greitai auga, vystosi ir keičiasi, kad atrodo kasdien jis vis kitoks. Tačiau yra ir nuobodžioji motinystės pusė - dalykai, kurie iš esmės kartojasi nuolatos. Net jei vaikelį migdai įvairiais būdais, tačiau migdai kelis kartus per dieną. Net jeigu išeini iš namų ir pakeiti aplinką, išsiruošimas kaskart daugmaž toks pats: pamaitinti, perrengti, sudėti daiktus, apgalvoti, ko gali prireikti, grįžti pasiimti pamirštų daiktų ir t.t. Taigi tame besikeičiančiame gyvenimo su kūdikiu pasaulyje yra kažkas tokio pat kasdien, kas daro laiką šiek tiek nuobodų. Galiu įsivaizduoti, kad žmonėms iš šalies gyvenimas su kūdikiu irgi gali atrodyti nuobodokas: sūpuoja, migdo, maitina, guguoja. Ir vėl iš pradžių. 

Manau susidūrimas su šia nuobodžiąja motinystės puse gali atnešti nusivylimą, jeigu šį laiką įsivaizduoji kitaip. Realybė tokia, kad išties yra nuobodžių, besikartojančių dalykų. Apie tai susimąsčiau paskaičiusi kelis puslapius J. Dobson (1999) knygos "Ko žmonos nori, kad jų vyrai žinotų apie jas", kur ir buvo kalbama apie tai, kad kai kurios moterys jaučia, jog būti su vaiku namuose yra be galo nuobodu. Tačiau man patiko autoriaus mintis, kad iš esmės daugelis veiklų, kad ir kokios įdomios atrodytų iš šalies, ilgainiui žmogui tampa nuobodžios. "Nedaugelis iš mūsų savo darbe nuolat patiriame jaudinančius nuotykius. <...> aš nemanau, kad namų šeimininkės arba mamos darbas būtų nuobodesnis už kitus darbus, ypač tada, kai moteris neatsisako pabūti ir su suaugusiais. Tačiau, jeigu kalbėtume apie atsakomybę, tai joks kitas darbas negalėtų varžytis su šiuo, nes auginti ir auklėti naują žmogų yra be galo atsakinga" - rašo autorius. 

Gali pasirodyti, kokia čia atsakomybė, kai visą dieną praguguoji su vaiku, tačiau stengiuosi galvoti, kad kol vaikas mažas jį ir jo suvokimą apie pasaulį formuoja tai, kaip su juo elgiuosi, kaip bendrauju, kiek skiriu jam laiko ir dėmesio, kaip sugebu patenkinti jo poreikius ir kiek turiu kantrybės tai daryti. Nemažai raidos psichologijos teorijų akcentuoja tai, jog asmenybės formavimuisi labai svarbus ankstyvosios vaikystės patyrimas (šiek tiek plačiau apie tai buvau rašiusi čia, o nesudėtingos ir naudingos informacijos apie emocinę raidą galima rasti čia).  Jaučiu, kad tokios mintys ir stengimasis matyti prasmę padeda man išgyventi nuobodžias dienas. 

P. S. Vėl norisi pakviesti komentuoti blogo įrašus, dalintis savo patirtimis ir mintimis. Jos vienus gali įkvėpti, kitus padrąsinti. O kitiems tiesiog įdomūs žmonių gyvenimai :)



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą